Home / Gamta / Eugenijus Tijušas. Jo žmona susitaikė su medžiokle
Eugenijus Tijušas. Jo žmona susitaikė su medžiokle

Eugenijus Tijušas. Jo žmona susitaikė su medžiokle

Eugenijus Tijušas. Jo žmona susitaikė su medžiokle

2013 08 26

www.lzinios.lt

2004-ųjų me­tų pa­va­sa­rį „Lie­tu­vos ry­to te­le­vi­zi­jos“, tuo­met „Vil­niaus te­le­vi­zi­jos“, ete­ry­je pa­si­ro­dė lai­da me­džio­to­jams „Gi­rių ta­kais“. Kal­bi­nant de­šim­tą­jį se­zo­ną pra­dė­sian­čio pro­jek­to ve­dė­ją Eu­ge­ni­jų Ti­ju­šą no­ri ne­no­ri po­kal­bis su­ka­si apie me­džiok­lę.

– Ko­kias lai­das be „Gi­rių ta­kais“ žiū­ri už­kie­tė­ję me­džio­to­jai?

– Jie mėgs­ta gam­tos do­ku­men­ti­ką. Tie­sa, pa­si­rin­ki­mas Lie­tu­vo­je la­bai ne­di­de­lis. Yra dvi lie­tu­viš­kos lai­dos me­džio­to­jams : „Lie­tu­vos ry­to te­le­vi­zi­jos“ „Gi­rių ta­kais“ ir BTV „Tau­ro ra­gas“.

– Esa­te Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas. Kas su­ry­ja dau­giau lai­ko: šios par­ei­gos ar lai­dos kū­ri­mas?

– Dau­giau­siai lai­ko su­ry­ja pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo par­ei­gos. Lai­dai kur­ti per dvi sa­vai­tes ga­liu skir­ti die­ną.

Me­džio­jan­čių­jų ir žūk­lau­jan­čių­jų in­te­re­sams Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ja at­sto­vau­ja vals­ty­bi­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se. Ją ga­li­ma pa­ly­gin­ti su sa­vo­tiš­ka prof­są­jun­ga. Di­des­nę veik­los da­lį uži­ma po­kal­biai su vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų žmo­nė­mis – ei­ni, įro­di­nė­ji, dis­ku­tuo­ji. Be to, gau­tą in­for­ma­ci­ją per­duo­da­me me­džio­to­jams ir žve­jams. Or­ga­ni­zuo­ja­me įvai­rius ren­gi­nius – par­odas, tro­fė­jų ap­žiū­ras ir šven­tes.

Ma­no tar­ny­bi­nis te­le­fo­nas vie­šas. Dar­bo die­na ne­pra­si­de­da aš­tun­tą va­lan­dą ir ne­si­bai­gia sep­ty­nio­lik­tą. Su­lau­kiu ne­ti­kė­čiau­sių skam­bu­čių. Kar­tais no­ri­si pa­sa­ky­ti: „Žmo­ge­li, kur tu gy­ve­ni, kad ne­ga­li su­si­ras­ti to­kios ele­men­ta­rios in­for­ma­ci­jos?“ Ta­čiau toks ma­no dar­bas.

– Pa­aiš­kin­ki­te man, ne­me­džio­jan­čiam žmo­gui, ko­dėl jums pa­tin­ka me­džio­ti?

– Tai – bend­ra­vi­mo su gam­ta bū­das. Tai – emo­ci­jos, bend­ra­vi­mas su bend­ra­min­čiais. Bet to, pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą esu bio­lo­gas ir pui­kiai ži­nau, ko­kią vie­tą gam­to­je uži­ma šiuo­lai­ki­nė me­džiok­lė, iš­ma­nau gam­tos pro­ce­sus, ži­nau, kas jo­je vyks­ta.

Ma­no at­ve­ju dar­bas su­tam­pa su po­mė­giu. Dvi­gu­bas ma­lo­nu­mas. Yra la­bai ge­ras po­sa­kis: „Jei ne­no­ri dirb­ti, pa­da­ryk, kad ho­bis tap­tų dar­bu.“ (Juo­kia­si.)

– Ką pa­sa­ky­tu­mė­te opo­nen­tams, ku­rie kly­kia, kad me­džiok­lė yra žu­dy­mas, o žu­dy­ti blo­gai?

– Opo­nen­tai ne­kal­ti dėl sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų. Vi­suo­me­nė tu­ri la­bai klai­din­gą po­žiū­rį į gam­tą. Nuo vai­kys­tės „mul­ti­kais“ į gal­vą ka­la­mas klai­din­gas gam­tos vaiz­de­lis. Liū­tas bend­rau­ja su el­niu­ku, gy­vū­nai vie­ni ki­tus my­li – kal­bu apie vi­so­kius bem­bius ir sim­bas. Tai to­li nuo rea­ly­bės. To­kios to­le­ran­ci­jos miš­ke nė­ra ir ne­ga­li bū­ti. Gam­to­je nie­kas nie­ko ne­to­le­ruo­ja, jo­je vi­si ko­vo­ja už sa­vo bū­vį. Net apie gy­vū­nus ro­do­ma do­ku­men­ti­ka per­ne­lyg nu­sal­din­ta – vis­kas tik dai­lu ir gra­žu.

– Jums ne­gai­la me­džio­ti stir­nas?

– Pa­pras­tai pi­lie­tis gy­vū­nė­lius su­si­dė­lio­jęs į “ge­rie­čių” ir “blo­gie­čių” len­ty­nas. Ar gir­dė­jo­te, kad kas nors gin­tų žiur­kių tei­ses? Jos šlykš­čios, bai­sios ir dar va­gi­liau­ja. Už­muš­ti mu­sę ar šir­šę – ge­rai, bet kaž­ku­rio­je len­ty­no­je yra ge­ri pa­da­rai, ku­riuos rei­kia my­lė­ti iki nu­al­pi­mo. Kla­si­ki­nis pa­vyz­dys – stir­na. Tu­riu tris­de­šim­tiems me­tų me­džio­to­jo ir me­džiok­lės pro­pa­guo­to­jo pra­kti­kos. Žmo­nių, su ku­riais te­ko bend­rau­ti, ra­tas mil­ži­niš­kas. Per tiek me­tų ne­te­ko iš­girs­ti klau­si­mo: „Ar tau ne­gai­la su­me­džio­ti šer­ną?“ Šer­nio­kas – am­ži­nas lie­tu­vio prieš­as, nes jis kni­sa bul­ves. Bet stir­na! Už ką me­džio­ti stir­ną? Ji gra­ži, jos akys di­de­lės – iš ti­krų­jų la­bai gra­žus gy­vū­nas. Ta­čiau re­tas ži­no, ko­kį po­vei­kį stir­nos da­ro at­au­gan­čiam miš­kui. Žie­mą jos ėda vi­siš­kai jau­nų me­de­lių žie­vę. Tu­riu hek­ta­rą miš­ko. Su­ma­niau tuš­čio­se jo vie­to­se pa­so­din­ti eg­lai­čių, nu­si­pir­ko­me ke­lis tūks­tan­čius dai­gų. Trys kar­tos – aš, ma­no tė­vas ir sū­nus – šliau­žio­jo­me ke­liais, kiek­vie­ną šak­ne­lę mir­kė­me į mo­lį, so­di­no­me. Ru­de­nį pri­gi­jo – gra­žu­mė­lis. Pa­va­sa­rį at­ei­na­me į miš­ką – nors verk: nė vie­nos vir­šū­nė­lės. Kal­tos stir­ne­lės, nes tai – mėgs­ta­miau­sias jų pa­ša­ras. Ne­įma­no­ma at­žel­din­ti eg­ly­ną ten, kur gau­su stir­nų. Aiš­ku, stir­nas me­džio­ju ne dėl to – aš tie­siog pa­sa­ko­ju.

– Pa­sta­rai­siais me­tais ver­da dis­ku­si­ja dėl vil­kų. Jūs pri­ta­ria­te šių gy­vū­nų me­džiok­lei?

– Vil­kų gy­nė­jai įtrau­kė ma­ne į prieš­ų są­ra­šą. Bet jūs at­si­vers­ki­te Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą, ra­si­te di­džiu­lį są­ra­šą gy­vū­nų, ku­riems iš ti­krų­jų gre­sia iš­ny­ki­mas. Vil­kams to­kios grės­mės nė­ra. O ąžuo­li­nė mie­ga­pe­lė yra Eu­ro­pos mas­tu nyks­tan­ti rū­šis, ku­ri Lie­tu­vo­je dar ap­tin­ka­ma. Im­ki­mės prie­mo­nių ją iš­sau­go­ti. Kam už­siim­ti vil­kų glo­ba ir gy­ni­mu, jei ši rū­šis ne­tu­ri prob­le­mų? Bet vie­ni gy­vū­nai ig­no­ruo­ja­mi, nes jie ne­įdo­mūs, o ki­ti gi­na­mi, nors to ne­rei­kia. Už­lipk ant sta­ti­nės Vil­niaus gat­vė­je ir pra­dėk šauk­ti: „Sau­go­kim ąžuo­li­nę mie­ga­pe­lę!“ Žmo­nės sa­kys: „Dur­nius” – lie­pia sau­go­ti pe­les.“ Bet jei pra­bil­si apie vil­ką, tuoj iš­si­ri­kiuos ei­lė gy­nė­jų, ma­čiu­sį jį tik in­ter­ne­te ar per te­le­vi­zo­rių.

Pri­si­me­nu anek­do­ti­nį at­ve­jį. Be­ne prieš me­tus Kau­ne vie­nas gar­bin­gas me­džio­to­jų bū­re­lis su­ma­nė pa­si­va­din­ti Lie­tu­vos gam­to­sau­gos ir me­džiok­lės pa­triar­cho pro­fe­so­riaus Ta­do Iva­naus­ko var­du. Gar­bin­gi, so­li­dūs žmo­nės nu­spren­dė su­si­rink­ti lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je esan­čio­je pre­zi­den­tū­ro­je. Rū­bi­nin­kė, bran­daus am­žiaus po­nia, pra­dė­jo dės­ty­ti sa­vo pa­žiū­ras: „Nie­ko ne­sa­kau dėl šer­nų, bet kam rei­kia šau­dy­ti tuos vil­kus?“ Pa­sa­kiau jai: „Ką tik bend­ra­vau su jū­sų bend­raam­že iš Mo­lė­tų ra­jo­no. Vil­kas pa­pjo­vė jos ir ki­tų vien­kie­mių gy­ven­to­jų šu­nis.“ Mo­te­ris nai­viai nu­sis­te­bė­jo: „Šiais lai­kais vil­kai pjau­na žvė­ris?..“

– Po sėk­min­gos me­džiok­lės iš­len­kia­te pen­kias­de­šimt gra­mų?

– Yra pa­pro­tys pra­dė­ti me­džiok­lę sim­bo­li­niu al­ko­ho­lio kie­kiu. Me­džio­da­mas esu lan­kę­sis įvai­riuo­se Eu­ro­pos kraš­tuo­se, tu­rin­čiuo­se se­nas me­džiok­lės tra­di­ci­jas. Be­veik ne­pa­si­tai­kė, kad per pie­tus ne­bū­tų pa­ke­lia­ma sim­bo­li­nė stip­res­nio gė­ri­mo tau­re­lė. Ar ge­ria­ma po me­džiok­lės, pri­klau­so nuo kiek­vie­no su­ge­di­mo laips­nio. (Šyp­so­si.) Man pa­tin­ka ger­ti su sai­ku. Bet jei ban­do­ma pa­sa­ky­ti, kad me­džiok­lė – gir­tuok­lys­tės sti­mu­las, ga­liu už­ti­krin­ti, kad nie­ko pa­na­šaus nė­ra. Kai ku­riuo­se me­džio­to­jų bū­re­liuo­se ne­pa­ma­ty­si stik­liu­ko nei ry­te, nei per pie­tus. Aiš­ku, į me­džiok­lę žmo­gus ei­na su sa­vo pa­pro­čiais ir įpro­čiais. Jei­gu jis pikt­nau­džiau­ja al­ko­ho­liu gy­ve­ni­me, pikt­nau­džiaus ir me­džio­da­mas.

– Eg­zis­tuo­ja ne­ra­šy­tas me­džio­to­jo gar­bės ko­dek­sas?

– Ti­krai taip. Yra ir eu­ro­pie­tiš­kas, ir lie­tu­viš­kas, ir at­ski­ro me­džio­to­jų bū­re­lio gar­bės ko­dek­sas. Per šimt­me­čius su­si­for­ma­vo įvai­rių tau­tų me­džio­to­jams ži­no­mos el­ge­sio nor­mos, tai­syk­lės, tra­di­ci­jos ir pa­pro­čiai. Pie­ti­nių ir šiau­ri­nių kraš­tų, Va­ka­rų ir Ry­tų Eu­ro­pos skir­tu­mai di­de­li. Eg­zis­tuo­ja ir bend­ros tai­syk­lės, ku­rios at­sis­pin­di vals­ty­bių tei­sės ak­tuo­se.

Šiuo­lai­ki­nė me­džiok­lė nė­ra iš­gy­ve­ni­mo bū­ti­ny­bė. Tai – spe­ci­fi­nis san­ty­kis su gam­ta pri­si­de­dant prie jos pro­ce­sų re­gu­lia­vi­mo. Me­džiok­lei ne­tin­ka ter­mi­nai „nu­šau­ti“ ar­ba „nu­ga­la­by­ti“. Iš gy­vū­no ati­mi gy­vy­bę, bet mes, me­džio­to­jai, lin­kę sa­ky­ti „su­me­džio­ti“. Me­džio­ji­mas – svar­bus gy­vū­nų po­pu­lia­ci­jos re­gu­lia­vi­mas. Jei bū­tų užd­raus­ta me­džiok­lė, pir­mie­ji pra­dė­tų pro­tes­tuo­ti ne me­džio­to­jai, o žem­dir­biai, kai­mo gy­ven­to­jai ir net mies­to žmo­nės. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai per­ne­lyg glo­bo­ja­mų šer­nų po­pu­lia­ci­ja iš­plis­da­vo į di­džių­jų Eu­ro­pos mies­tų, ypač į Vo­kie­ti­jos, par­kus. Prieš ke­le­tą me­tų var­pais skam­bi­no vi­sos Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bės ins­ti­tu­ci­jos: „Gel­bė­kit nuo šer­nų!“ Šie gy­vū­nai pra­dė­jo siaub­ti Ni­dos ir Juo­dkran­tės prie­mies­čius. Te­ko į pa­gal­bą kvies­tis me­džio­to­jus.

– Su­ge­bė­tu­mė­te miš­ke iš­gy­ven­ti tu­rė­da­mas tik pa­la­pi­nę ir pei­lį?

– Jo­kių prob­le­mų – tai ne­bū­tų su­dė­tin­ga. Stu­di­jų lai­kais reng­da­vo­me daug įvai­riau­sių žy­gių. Gam­to­je – ga­ly­bė bū­dų gau­ti ši­lu­mos ir mais­to.

– Ką apie po­mė­gį me­džio­ti ma­no jū­sų žmo­na Gra­ži­na?

– Ji su­si­tai­kė. (Juo­kia­si.) Gra­ži­na nė­ra ma­no bend­ra­min­tė, bet mes su­ge­ba­me at­skir­ti gy­ve­ni­mą nuo me­džiok­lės rei­ka­lų. Dėl to ti­krai ne­si­pyks­ta­me.

– Do­mi­tės po­li­ti­ka?

– Kaip me­džio­to­jas ne­ga­liu ja ne­si­do­mė­ti, nes po­li­ti­kų spren­di­mai le­mia ir me­džiok­lės rei­ka­lus. Kaip žmo­gus taip pat do­miuo­si po­li­ti­ka, tu­riu sa­vo pa­žiū­ras, bet ne­su jo­kios par­ti­jos at­sto­vas.

 

 

About Gedas

Leave a Reply